Vakaras. Kvadratinė dėžutė įgauna pagreitį, kai jos jungiklis pajunta tekančios elektros skonį. Gerai pažįstamas siluetas įdėmiai varto užrašus, išklauso paskutinius nurodymus. Šviesos. Formalus pasisveikinimas: „Labas vakaras“. Metas apžvelgti dienos naujienas. Atėjo visą dieną lauktas žinių metas.

Trumpas anonsas sužadina smalsumą. Pradedame jausti nenumaldomą norą kuo greičiau išgirsti dienos aktualijas. Ne veltui sakoma: „kaip diena taip naujiena“. Tačiau šioje vietoje netikėtai išlenda yla iš maišo: nors naujienos neeilinės ir labai lauktos, tačiau per daug nieko neišgirstame. Eiliniai atsiprašymai, finansinių machinacijų užkulisiai, kurie neprieinami eiliniams mirtingiesiems, o viską vainikuoja daug kalbų ir atlikti darbai, kuriuos galime palyginti su adatos paieškomis šieno kupetoje. Subtiliau pasakius, mūsų ausį patenkina pažadų gausos malonumas.

Tačiau nesusikoncentruokime ties žinių laidomis. Pakanka prie elektros besočio (televizoriaus) praleisti tik vieną valandą ir pamatome, kad visos laidos, kurios save prisistato aktualiomis eiliniams žiūrovams,  tėra vienas didelis muilo burbulas. Kodėl? Daug pompastikos, diskusijų, bet, gaila, kad išanalizuotos temos keliauja į archyvo lentyną ir yra greitai pamirštamos. Skamba chaotiškai: mes bandome aprėpti tiek daug temų vienu metu, tiek padaryti gerų darbų ir patekti į išsvajotąjį dangų, kad net pamirštame, tai, kas svarbu, o kas visiškai neturi vertės. Tada iš atminties ištriname savo pažadus, iš diskusijų išgvildentus it riešutus rezultatus, o vietoj to pasirenkame naują aktualiją ir bandome įžiebti sensacijos žvaigždę. Ironiška, bet toks noras sugerti kuo daugiau „naudingos“ informacijos primena mūsų seną gerą išradimą, kuris transliuoja 24 kadrus per sekundę ir ryja jau senokai pabrangusią elektrą.

Nebūkim idealistais ir pradėkime šį savotišką daugžodžiavimą analizuoti pradėdami nuo savęs. Galbūt tai ir yra viena iš žmogaus ydų, kad jis taip pamėgo „plakti liežuviu“, kad net nejaučia kada reikia sustoti. Vieni moksliniai tyrimai rodo, kad moterys per dieną pasako žymiai daugiau žodžių nei vyrai, tačiau remiantis kitais matome, kad abi lytys yra vienodai iškalbingos. Grubiai apibendrindami tyrimų rezultatus galime teigti, kad žmogus per dieną vartoja daugiau nei 10 tūkstančių žodžių. Tikiuosi, dabar viskas aiškiau, kodėl mes tiek daugžodžiaujame: sakome tai, ko negalime padaryti, žadame tokius dalykus, kurie nėra ir negali būti atlikti mūsų valioje. Štai čia ir gimsta kalbos chaosas, kai paskandiname savas vertybes ir pasineriame į gilų it bedugnė pažadų bei tuščių,  tarpusavyje derančių raidžių pasaulį.

Besiklausant žmonių pasakojimų, beviltiškų gyvenimo istorijų, interviu su lietuviškomis „vietinės reikšmės“ žvaigždėmis, man norisi pajusti, ką reiškia gyventi riterių laikais. Atsukti laiką ir spėti įšokti į traukinį, kuris važiuoja į XII amžiaus vidurį. Viduramžių laikus, kai žodis buvo vertinamas labiau nei dabartiniai pinigai, o garbės jausmas toks stiprus kaip graikų mitinis herojus Heraklis. Galbūt tada pajausčiau, ką reiškia ne klausytis pažadų pažadams, o išgirsti sakinį ir tikėti, kad viskas taip ir bus, kaip sakoma. Sakyčiau, kad tai nostalgija, bet tai keistai skambėtų. Greičiau tai „holivudinių“ filmų sukurtos iliuzijos.

Ar nevertėtų daug kalbantiems nupjauti liežuvius? Tada už juos kalbėtų atlikti darbai...